Mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad klausos sutrikimai nėra vien ausų problema. Neretai už jų slypi lėtinės ar genetinės ligos, galinčios turėti tiek tiesioginį, tiek netiesioginį poveikį klausos funkcijai.
Ilgalaikį poveikį klausai gali turėti ir infekcinės ligos. Pavyzdžiui, meningitas yra viena dažniausių įgyto klausos pablogėjimo priežasčių, ypač jei liga persergama vaikystėje. Taip pat virusinės ar autoimuninės ligos gali pažeisti vidinės ausies struktūras ir sukelti staigius, kartais negrįžtamus klausos pokyčius.
Įtaką klausos sveikatai turi ir lėtinės sisteminės ligos. Diabetas gali sutrikdyti mikrocirkuliaciją ir pažeisti nervinius takus, atsakingus už garso perdavimą, o širdies ir kraujagyslių ligos bei arterinė hipertenzija gali sumažinti kraujo pritekėjimą į vidinę ausį, taip palaipsniui silpnindamos klausą.
Be šių veiksnių, klausą gali neigiamai veikti ir ausų uždegimai, ilgalaikis triukšmo poveikis, galvos traumos ar kai kurie vaistai, pavyzdžiui, tam tikri antibiotikai ar chemoterapijai skirti preparatai. Dažniausiai klausos sutrikimų priežastys būna ne viena, o kelios.